Šio filmo siužetą galima perpasakoti vienu sakiniu: dukters prižiūrimas garbingo amžiaus sulaukęs vyras (aktorius Anthony‘is Hopkins‘as) iš paskutiniųjų priešinasi negailestingai, viską naikinančiai senatvei. Tačiau tuo pat metu tai – vienas iš tų filmų, apie kuriuos galima kalbėti ištisas valandas.

Demencija (arba senatvinė silpnaprotystė) – klastinga liga. Pirmieji jos požymiai dažnai būna nepastebimi – juk kam nepasitaiko kartais pamiršti, kur pasidėjai raktus ar išjungti viryklę. Ligos klasta tokia, kad šiems atvejams dažnėjant, jie lygiai taip pat sėkmingai pamirštami. Kitaip tariant – žmogus dažnai nesuvokia, kokioje ligos stadijoje jis yra. O sulig kiekviena diena situacija vis labiau prastėja.

Taip nutinka ir Entoniui – išdidžiam anglų džentelmenui, griežtai atsisakančiam bet kokios sveikatos specialistų pagalbos. Nebematydama kitos išeities, jo suaugusi dukra Anė (akt. Olivia Colman) persikelia gyventi pas tėvą. Tačiau tai situacijos toli gražu nepalengvina. Ligai progresuojant, Entonis tampa vis labiau nesukalbamas, piktas ir pagiežingas. Jis ima nebepažinti dukters ir nieko neprisimena iš ankstesnio savo gyvenimo.

Kadras po kadro, scena po scenos, filmas atskleidžia tikrą, nepagražintą ir nesumeluotą demencinių ligonių kasdienybę ir jautriai parodo, kad senatvė, kurios kiekvienas tikimės sulaukti, nebūtinai visuomet būna tokia, apie kokią svajojame.