Nuo rugpjūčio 26 d. tapybos paroda "Paskui save". Autorė - dailės terapeutė Vaida Virbalaitė. Kino centro "Garsas" II a. Parodos lankymas NEMOKAMAS.

Plačiau apie autorę: 

Gimiau 1976 m. Panevėžyje. 2000 m. baigiau VDA, kostiumo dizaino bakalauro studijas, studijavau menotyrą. Maždaug 15 metų dirbau reklamos ir leidybos srityse kaip redaktorė, projektų vadovė, stilistė, meno redaktorė. Tapyti pradėjau prieš ketverius metus iš natūralaus saviraiškos poreikio.

2017 m. pradėjau LSMU dailės terapijos magistro programos studijas. Pajutau, kad tai mano vieta; studijos intensyvios, prasmingos ir išpildančios mano savirealizacijos poreikius, apjungiančios visa, kas man įdomu, aktualu ir vertinga. Šiuo metu dirbu socialinėje srityje — vedu dailės terapiją įvairių sunkumą patiriantiems vaikams, paaugliams ir šeimoms, dirbu su sergančiaisiais, turinčiais priklausomybių, išgyvenantiems potrauminį stresą, socialinę atskirtį ir t.t Esu surengusi keletą tapybos parodų, inicijuoju jaunimo kūrybines dirbtuves, užsiimu chna grafika, kartais grįžtu prie drabužių dizainerės ir mados iliustratorės darbo. 

 

Apie parodą:

Šią tapybos parodą pristatau kaip dailės terapeutė.

Savo darbe privalau nuolat save stebėti. Dėmesingas įsisąmoninimas — nuolatinis mano palydovas. Vienas iš būdų su juo draugauti — kasdien kurti, tokiu būdu reflektuojant kasdienes vidines ir išorines patirtis. Man tai priimtina, todėl, kad ir kas bebūtų, prie popieriaus ar drobės prisiliečiu kasdien. Privalau tai daryti ir dėl asmeninio tobulėjimo, ir dėl savo teikiamos paslaugos kokybės.  Tiesa, kaip dailininkė, neturiu atpažįstamo braižo – drobėje tapau ne nuolat, kūrybos procesas vyksta cikliškai – esant poreikiui piešiu pieštuku, lieju akvarelę, piešiu chna dažais, dekoruoju sienas... Kaskart taip, kaip norisi. Pasitikiu spontaniškais impulsais — jie apie mano patiriamas būsenas „praneša“ tiksliausiai.

Mano tapybos darbai — mano vidinių patirčių ir būsenų atspindys. Visi jie sukurti be jokios išankstinės vizijos apie tai, kas galiausiai ant drobės turėtų atsirasti. Aš einu paskui jausmą, mintį ir savo kūno judesį. Kai kurie paveikslai yra daugiasluoksniai, nutapyti stiprios transformacijos metu – iš šviesių pavirtę į tamsius arba atvirkščiai. Kuriant terapiniame kontekste nesilaikau jokių taisyklių, nes jos neleidžia „išjausti“ būsenos iki galo. O „išjausti“ būtina — moksliniais tyrimais įrodyta, jog sulaikomos, gniaužiamos emocijos lemia įvairius negalavimus, ligas.

Daugelis šių spontaniškų tapybos darbų juos bekurinat stipriai stebino, provokavo emocinius “potvynius”, šokiravo. Tarp potėpių gimstantys vaizdiniai privertė susitikti su giliais pasąmoniniais klodais, kurie kėlė sunkius, nemalonius jausmus, prisilietė prie ypač jautrių patirčių, nulėmusių šiandienos gyvensenos modelius, koncepcijas ir pasaulio suvokimą. Nuostabi patirtis: jie, tie vaizdiniai, turi galią su didele jėga blokšti atgal, vėl grąžinti į esamąjį momentą, o tada jau mažais žingsneliais priversti grįžti ten, kur nesinori, kur pamiršta ir paneigta bet kokia iškilusių praeities faktų svarba. Šiame kelyje būtina nusilupti visus savisaugos — atsisakymo save pažinti ir priimti — sluoksnius bei darsyk išgyventi tai, kas nepatogu. Tačiau juk būtent tokia šiuose procesuose ir yra dailės terapijos esmė — grįžti, susitikti, pažinti, priimti, darsyk išgyventi, atleisti ir paleisti.

Linkiu panašių patyrimų visiems.