Bičiulių apsuptyje 92-uosius gyvenimo metus pasitinkančią profesorę ištinka skambučių forsmažoras: atsiliepia vienu telefonu, dėkoja už sveikinimus, tuo metu kažkas skambina kitu telefonu, mėgina kalbėti, tada pasigirsta durų skambutis – ateina nauji svečiai... Tokia dinamiška ir linksma scena prasideda naujasis režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Irena / A Goodnight Kiss“ apie teatrologę, germanistę, literatūros profesorę Ireną Veisaitę (1928–2020).

„Panašių epizodų filme turėjo būti ir daugiau, tačiau befilmuodami Irenos netekome“, – LRT.lt sako režisierė Giedrė Žickytė, publikai pristatanti jau 5-ąjį ilgametražį filmą. „Irenos“ nacionalinė premjera įvyks spalio 24 dieną.

Tokia įžanga, pasak režisierės, filmui pasirinkta anaiptol ne atsitiktinai – ji puikiai atskleidžia, kokia profesorė buvo mylima ir reikalinga daugeliui žmonių. „Nuolatinis telefono skambėjimas buvo įprastas Irenos namų garsas. Jai atrodė itin svarbu palaikyti ryšį su žmonėmis, o šie jai skambindavo klausdami patarimo, dalijosi savo rūpesčiais. Buvau numačiusi, kad kone į kiekvieną filmo sceną įsiterps skambutis, net prašydavome Irenos filmuojant neišjungti telefono. Deja, profesorės neliko, pasikeitė pasaulis, o taip pat ir mano įsivaizduojamas filmo vaizdas“, – sako G. Žickytė.

Antra vertus, tokio herojės pristatymo pakanka, kad net ir jos nepažįstantis žiūrovas iškart suvoktų – visą filmo laiką praleis su nepaprastu žmogumi. „Būtent žmogumi, nes žmogiškumas – pagrindinė „Irenos“ tema. Žmogiškumas, pagarba ir meilė kitam. Susiskaldžiusiame, neapykanta tvinkstančiame pasaulyje Irenos išminties reikia kaip niekada“, – pabrėžia G. Žickytė.

Kadras iš filmo „Irena“ | Filmo kūrėjų archyvo nuotr.

Iš jauno žmogaus perspektyvos

– Filme gretinama dabartis ir praeitis, šiandiena ir, galima sakyti, brutaliai užsklęsta Irenos paauglystės epocha. Vis dėlto panašumai svarbiau nei priešybės: vėl tvyro karo nuojauta, profesorę vežančiame automobilyje radijas Marijaus Žiedo balsu skelbia žinias iš apgultos Ukrainos. „Pokalbiai yra panašūs, situacija yra panaši ir savijauta yra panaši“, – sako profesorė. Laiko ratas apsisuko?

– 2019 metais per filmavimus Irena dalijosi nerimu, kad pasaulis grįžta į 1938–1939 metus. Tada dar gyvenome kitokiomis nuotaikomis, nemanėme, kad gali pasikartoti praėjusio šimtmečio įvykiai, praeitis virs dabartimi. O Irena, išgyvenusi tuos dalykus, jautė, kad visuomenės vibracijos pavojingos, oras persisunkęs.

– Filmo pradžioje girdime jūsų pasakojimą, prisipažįstate, kad klaidžiodama gimtojo Vilniaus gatvelėmis nė neįtarėte, jog dar visai neseniai jose virė mums neįprastas gyvenimas, didžiąją miesto gyventojų dalį sudarė žydai. Filmui baigiantis taip pat išsakote apibendrinimų. Ar galima sakyti, kad žanro požiūriu sukūrėte kino esė?

– (Juokiasi.) Pasakysiu atvirai, visa tai dėl medžiagos trūkumo, o stygius visada skatina kūrybiškumą.

Giedrė Žickytė | D. Umbraso / LRT nuotr.

Kalbant rimtai, norėjosi atskleisti savo – kitos kartos žmogaus – santykį su miesto istorija ir pagrindine tema: filmą kuria jaunesnės kartos lietuvė, gyvenanti mieste, kurio sienos liudijo Holokausto tragediją, ji nežino daugelio dalykų ir visiškai nenori to slėpti. Manau, toks santykis teisingas filmo ir pagrindinės herojės atžvilgiu.

Iš pradžių filmą siekiau kurti be jokios archyvinės medžiagos, pasakojimą ir Irenos fenomeną atskleisti per situacijas. Archyvinės medžiagos būtų tik tiek, kiek pati Irena jos pasitelktų, komentuotų – kompiuterio ekrane, knygoje ar nuotraukose. Eitume gilyn, bet filmas būtų aiškios formos, be archyvinės medžiagos. Tokią kūrybinę užduotį buvau sau išsikėlusi.

Vis dėlto prasidėjo kovido pandemija, filmavimus teko nutraukti, galiausiai, Irenos nebeliko. Pirminės vizijos nepavyko realizuoti. Teko atsigręžti į archyvus, imtis dabarties ir praeities derinių. Taip galiausiai filmas įgijo savitą koliažo formą.

Šiurpūs liudininkai

– Kaune vykdyto žydų genocido medžiaga – „Lietūkio“ skerdynių, „Didžiosios akcijos“, geto vaizdai – filmo žiūrovą tiesiog kausto šiurpu. Kaip tų vaizdų suradote?

– Ilgus mėnesius su montažo režisieriumi maestro Danieliumi Kokanauskiu buvome panirę į archyvus, prasidėjo dideli paruošiamieji tiriamieji darbai.

Didžiąją dalį archyvinės medžiagos sudarė Kauno geto kalinio Hiršo Kadušino (1910–1997) autentiški fotokadrai. Mėgėjiška kamera jis slapta dokumentavo geto gyvenimą. Beje, tik Kauno ir Lodzės getai turi tokį liudijimą, darytą pačių kalinių. Jis atsveria Holokausto fotografijos istorijoje dominuojančią nacių perspektyvą.

Sudėtingiausia buvo ne pati paieška, o vaizdinės informacijos tikslinimas, kad viskas atitiktų Irenos pasakojamą istoriją, įvykių seką, chronologiją.

Pavyzdžiui, „Didžioji akcija“ įvyko 1941-ųjų spalio 28 dieną, o liudininko nuotraukose matomas sniegas. Tad ieškojome tų metų orų suvestinės. Iš spaudos pranešimų paaiškėjo, kad tada labai anksti, spalį, kraštą užklupo pūgos.

Visi Kauno geto kaliniai tą rytą auštant buvo suvaryti į Demokratų aikštę, iki sutemų stovėjo kolonose ir buvo skirstomi į dešinę arba į kairę – tinkamus darbams arba ne. Tai reiškė gyvenimą arba mirtį. Irena ten taip pat stovėjo, matė, kaip jos vieni artimieji buvo nukreipti į „blogąją“, kiti – į „gerąją“ pusę.

Tada atėjo jos eilė, ir įvyko stebuklas, ji kažkaip sugebėjo žvilgsniu užhipnotizuoti gestapininką Helmutą Raucą. „Mergaitė turi gražias akis. Eik į dešinę!“ – pasakė tas. Budelis tarsi nepamatė jos senelių, Irena čiupo juos ir nusivedė į gerąją pusę.

Kadras iš filmo „Irena“. Irena 10-ies metų | Filmo kūrėjų archyvo nuotr.

Nežinau, kaip pati Irena dabar reaguotų į filmo archyvinius kadrus, nuotraukas. Nes jai juk visa tai teko išgyventi, matyti savo akimis.

Irenos stebuklas

– Po to, kas per Antrąjį pasaulinį karą įvyko Lietuvoje, daugelis žydų ir jų palikuonių nenori į ją kelti kojos. O tie, kurie ryžtasi apsilankyti, tarkime, Kaune, net pažiūrėti nenori į Vilijampolės (tuometės Slabados) pusę, kur buvo Didysis ir Mažasis getai.

– Tuos žmones suprantu, ir tai dar labiau atskleidžia Irenos stebuklą. Nemanau, kad jos nuostata atleisti piktadariams subrendo lengvai, matyt, turėjo praeiti laiko. Irenai daug reiškė mamos Sofijos priesakas, išsakytas dukrai prieš pat mirtį: nekeršyti, kad ir kas atsitiktų.

Kita vertus, stiprybės išlaikyti tokią poziciją gyvenime Irenai suteikė antroji jos mama – lietuvė generolo našlė Stefanija Ladigienė, nepaprastai kilni asmenybė, nepabūgusi rizikuoti šeimos gyvybe ir priglaudusi žydaitę savo namuose. Pirmąją naktį Ladigienė ją pabučiavo kaip ir kitus savo vaikus, palinkėjusi labos nakties, ir Irena pratrūko verkti.

Vaikui, kuris buvo persekiojamas, ujamas, matė tiek žiaurumo, tas bučinys, motiniška šiluma grąžino tikėjimą, kad žmogiškumas vis dėlto egzistuoja. Tokia mano prielaida.

Kadras iš filmo „Irena“. Irena su mama Sofija | Filmo kūrėjų archyvo nuotr.

– „Ar jums nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę?“ – šis klausimas tada pravirkdė ir pačią Stefaniją. Buvo praėję beveik šešeri metai nuo įsimintino epizodo, įvykusio per Irenos ir jos tėvo viešnagę Berlyne. Lietuviški pasai jiems suteikė tam tikrų laisvių nacistinėje Vokietijoje, tačiau tėvas primygtinai paprašė dukros trumpai prisėsti ant žydams skirto geltonai dažyto suoliuko pagrindiniame Unter den Linden bulvare. „Noriu, kad suprastum, koks tai yra jausmas – būti išskirtam“, – pasakė tėvas. Sunku net įsivaizduoti, kokią transformaciją per tuos 6 metus patyrė Irena.

– Ji buvo taikytoja, kalbėjo, kad buvo tie, kurie žudė, bet buvo ir tokių, kurie gelbėjo. Būtent ši patirtis suformavo jos poziciją, kad negalima kaltinti tautos, tik konkrečius asmenis. Po karo Irena studijavo vokiečių kalbą ir germanistiką, nes slaptoje mokykloje gete semdavosi įkvėpimo iš... Schillerio baladžių: apie draugystę, žmogiškumą. Jos irgi teikė vilties, kad gėris egzistuoja.

Neapykanta užkrečiama, apie tai kalbėjo ir Irena. Sakė: „Jei užsikrėsčiau neapykanta, vadinasi, Stalinas ir Hitleris laimėjo mano sielą.“ Kai viduje save išlaisvini nuo neapykantos, tokia strategija tau padeda išgyventi.

Visą interviu skaitykite: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2709336/zickyte-apie-lemtinga-veisaites-gyvenimo-akimirka-ji-sugebejo-uzhipnotizuoti-gestapininka

Informacijos šaltinis: www.lrt.lt