Europos šalių kino festivalyje „Scanorama“ parodytas norvegų režisierės Liljos Ingolfsdottir debiutinis ilgametražis filmas „Verti meilės“ („Elskling“, Norvegija, 2024). Šis filmas Karlovi Varų festivalyje susišlavė net penkis apdovanojimus, tarp jų – pagrindinį, FIPRESCI už geriausią filmą ir prizą už geriausią moters vaidmenį. Jis toliau sėkmingai keliauja po pasaulio kino festivalius, yra puikiai žiūrimas Norvegijos kino teatruose. Ši drama sukasi apie pagrindinę heroję Mariją (Helga Guren), kuri augina keturis vaikus, o jos vyras Sigmundas (Oddgeir Thune) dažnai išvykęs darbo reikalais. Nors jų santykių pradžioje netrūko meilės ir harmonijos, dabar moterį vis labiau slegia buities rūpesčiai, jos pyktis tampa nevaldomas. Sigmundui paprašius skyrybų, Marija priversta susidurti su nemaloniomis tiesomis – moteris pradeda nelengvą kelionę savęs pažinimo link. Susitikome su Vilniuje viešinčia režisiere ir kalbėjomės apie jos kūrybą, motinystę, kino industriją bei moterų pyktį.

Filme daug tylos. Kodėl priėmėte tokį meninį sprendimą?

Man rūpi publikos įsitraukimas. Norėjau žiūrovams suteikti galimybę kurti kartu. Taip pat nusprendžiau apsieiti be kompozitoriaus, kad filme nebūtų specialiai sukurtos muzikos, kuri pabrėžtų ar sužadintų stipresnes emocijas. Norėjau pasitikėti šio filmo medžiaga, o ne manipuliuoti publikos emocijomis ir baksnoti pirštu, ką ji turi jausti. Norėjau pamatyti, ar įmanoma sukurti tokią emocinę kelionę, kurioje būtų erdvės žmonėms kvėpuoti ir jausti tai, ką jaučia, be mano sufleravimo.

 

Tyla taip pat kuria jausmą.

Taip. Man atrodo, kad gyvenime patiriame labai mažai tylos. Pavyzdžiui, sėdime viešbučio kavinėje ir kalbamės, o aplink garsai, triukšmas. Mes vis mažiau patiriame tylos, ypač kine. Kai žmonės žiūri „Vertus meilės“ kino teatre, tylą jie gali pajusti labai stipriai, nes patiria ją kartu. To mums beveik niekada nenutinka. Daug žmonių, kartu patiriančių tylą, – tai prabanga mūsų šiuolaikiniame gyvenime.

 

Montažas – ryški šio filmo dalis, čia daug žaidimo su laiku. Kiek eksperimentavote, ieškojote montuodama, kiek tai jau buvo scenarijuje?

Viskas buvo parašyta. Montavau filmą pati, bet nebuvo sunku, nes tiesiog sekiau scenarijų. Plius minus viskas, kas yra scenarijuje, atsidūrė filme, nebent buvo sutrumpintos scenos. Tačiau visas žaidimas su laiku jau buvo scenarijuje.

Taip pat filme daug prisiminimų scenų.

Man labai įdomus laikas kine. Visuose savo trumpametražiuose filmuose daug dirbau su laiku. Kažkada labai įkvėpė Andrejaus Tarkovskio knyga „Įamžintas laikas“. Mes, filmų kūrėjai, iš tikrųjų kuriame laiko skulptūras. Dirbame su realiu laiku, tai vienintelė meno forma, kurioje galima tą realų laiką modeliuoti į skirtingas skulptūras. Dažniausiai kine pasitelkiama esamuoju laiku vykstanti laiko linija, tada pereiname į flashback’us. Man buvo įdomu, ar galima su prisiminimais ir laiku dirbti kitaip. Ar įmanoma nukeliauti į prisiminimo vidų? Ar prisiminimas būtinai turi būti statiškas? Filme yra viena montažo seka, kai Marija kalbasi su terapeute: matome jos prisiminimą, bet staiga ji tame prisiminime klausosi savo ir terapeutės pokalbio. Man buvo įdomu, ar galima sukurti ne tik gyvą, bet ir lankstų prisiminimą.

Kaip gimė filmo „Verti meilės“ idėja ir kodėl buvo svarbu jį sukurti?

Tai susiję su asmenine patirtimi: prieš daug metų su vyru išgyvenome panašią krizę, tačiau ji labai skyrėsi nuo tos, kurią matome filme. Tada pradėjau galvoti apie vedybinės krizės psichologinius aspektus. Ne tik apie tai, kas nutinka, bet ir – kaip. Kas iš tiesų nutinka tarp dviejų žmonių, kad jie išsiskiria. Kodėl vienas turi būti geras, kitas – blogas. Ar gali pajusti simpatiją abiem? Kitas momentas – dirbau prie trumpametražio eksperimentinio pusiau dokumentinio, pusiau meninio filmo, kambaryje pastačiau kamerą ir pakviečiau penkioms minutėms trisdešimt žmonių tiesiog iš gatvės. Jie žinojo, kad turės pasakyti sakinį, bet nežinojo kokį. Aš jų paprašiau: jei taip iš tiesų jaučiatės, pažiūrėkite į kamerą ir pasakykite „Aš save myliu“. Nufilmavau skirtingas šių žmonių reakcijas: vieni pradėjo verkti, kažkas norėjo pabėgti iš kambario. Tai mane paveikė ir nusprendžiau sukurti vaidybinį filmą.

 

Visuose mano trumpametražiuose filmuose galima pamatyti panašią veikėją, kokią matote „Vertuose meilės“. Žmonės ją vadina sunkia ar nemalonia moterimi. Manau, kad ji yra tik žmogus. Mes nesame įpratę matyti piktų moterų. Lyčių lygybė kažkokia forma egzistuoja, bet ne tiek, kad galėtume pavaizduoti moterį kaip visavertį žmogų su visomis emocijomis. Manau, mano heroję daugeliui tikrai sunku priimti, bet galiausiai visi ją pamilsta.

 

Plačiau skaitykite: https://www.7md.lt/kinas/2024-12-13/Nesame-prate-matyti-piktu-moteru
Informacijos šaltinis https://www.7md.lt/