„Man atrodo, dar šiek tiek per mažai kino žanrą naudojame tarsi veidrodį, leidžiantį pažvelgti į save, pamatyti savo atvaizdą. Daug galvojame apie tai, kaip reprezentuoti lietuvių kiną pasaulyje, bet gana mažai apie tai, kad jis padeda mums suprasti save“, – sako kino režisierius Vytautas Puidokas, Lietuvai neseniai pristatęs savo naują stebimosios dokumentikos filmą „Murmančios širdys“.

Dokumentinis filmas „Murmančios širdys“ gimė iš daugiau nei 150 valandų Skiručių bendruomenėje filmuotos medžiagos. Filmo režisierius V. Puidokas kartu su kino operatoriumi, už filmo kinematografiją Talino kino festivalyje šiais metais apdovanotu Linu Žiūra ir garso režisiere Lina Semaškaite-Blėdiene Kelmės rajone, atokiame kaime, stebėjo priklausomų asmenų bendruomenę.

Apie ją turėjęs pasakoti filmas vis dėlto žiūrovams atskleidė kur kas daugiau temų. Aukštyn kojomis sumanymą apvertė vyrų bendruomenėje atsidūręs paauglys, kurio istorija leido atidžiau pažvelgti į globojamų vaikų problemas, į paauglystės išgyvenimus, smurtą, meilę ir nemeilę bei daugybę kitų svarbių jausmų bei emocijų.

Kiekvienais metais į atokiame vienkiemyje įkurtą Skiručių vyrų bendruomenę atvyksta ir išvyksta dešimtys žmonių – buvusių kalinių, benamių ar gatvėje atsidūrusių vyrų. Dauguma jų kovoja su priklausomybėmis ir dvasios žaizdomis, kurios juos čia ir atvedė. Jie nebeturi ko prarasti – išbandę oficialius reabilitacijos centrus, anoniminių alkoholikų programas, psichologų pagalbą, bendruomenėje jie puoselėja dar vieną viltį prisikelti.

Vis dėlto tikruoju filmo centru tampa keturiolikmetis paauglys Matas, kurio ir vaikiškas, ir tuo pačiu suaugėliškas elgesys bendruomenėje išryškina įtampą tarp skirtingų, priklausomybės paženklintų kartų, rašoma pranešime spaudai. Filmo premjera Lietuvoje įvyko šių metų festivalyje „Kino pavasaris“. „Murmančios širdys“ kelionę po šalies kino teatrus pradėjo su puikiomis kino kritikų recenzijos ir nevienareikšmiškais žiūrovų atsiliepimais. Filmo kūrėjų komanda norėtų, kad filmą pamatytų ir į diskusijas įsitrauktų kuo daugiau įvairaus amžiaus ir socialinių grupių žiūrovų. Su filmo režisieriumi V. Puidoku kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Užaugai netoli vietos, kur gyvena tavo filmo herojai. Norime mes to ar nenorime, bet praeitis mus veikia?

– Gimiau vos už penkių kilometrų nuo sodybos, kurioje filmavome. Mano tėvai iki šiol gyvena netoliese, mama priklauso tai pačiai religinei bendruomenei, su filmo herojumi Žanu ji kas savaitę susitinka maldos grupėje. Filmuoti gimtinėje apsisprendžiau per pandemiją, man atrodė, kad karantinas Skiručių bendruomenėje neveikia, vyrai čia išgyvena kur kas didesnes problemas.

– Bendruomenė prisileido tave labai arti. Be stipraus empatijos jausmo tokioje situacijoje – nė iš vietos. Kaip tau pavyko savo viduje nubrėžti ribą, ką galima filmuoti, o ko negalima?

– Empatijos pamokas išmokau gana anksti. Kartą, dar savo karjeros pradžioje, vieną savo herojų parodžiau ne taip, kaip norėjau. Paskui ilgai dėl to gailėjausi. Man atrodo, kine dirba tikrai jautrūs, empatiški žmonės. Būdamas aikštelėje stengiesi fiksuoti kuo daugiau, niekada nežinai, ką nufilmuosi ir ko prireiks montaže. Norėjau, kad filme santykis tarp bendruomenėje atsidūrusio paauglio ir senbuvių vyrų nebūtų vien neigiamas, kad žiūrovas pastebėtų esant ir šiltų jausmų. Nuramina, kai pastebi.

– Ar gali taip būti, kad stipri empatija išties trukdytų sukurti skandalingą filmą?

– Kažkaip ne taip viskas dokumentikoje veikia (šypsosi). Net ir kurdamas filmą apie antagonistą, vis tiek turi paaiškinti jo motyvaciją, surasti jame kažką, kas žiūrovui sukeltų simpatiją. Kurdamas filmą „Padre del Medico“ apie Brazilijos džiunglėse dirbusį ir gyvenusį lietuvį misionierių Aleksandrą Bendoraitį, juk irgi atradau gražių jo darbų. Mane labiausiai traukia įdomūs žmonės, keliantys klausimus, galintys ir manyje, ir žiūrovuose sužadinti jausmus, turintys jėgos. Tokie žmonės dažnai būna daugiaprasmiai, kai kurias jų savybes galima mėgti, gerbti. Aš suprantu, gerbiu ir myliu savo filmų herojus, tačiau kartais jaučiu savo profesijos limitą – galbūt norėčiau stipriau juos parodyti, daugiau niuansų atidengti, bet negaliu – varžo kino kalba. Jei „Murmančiose širdyse“ pasaulį rodau iš Mato perspektyvos, tai juk kai kurie dalykai jam atrodo kitaip nei man. Galbūt – jautriau, trapiau, jausmingiau. Man atrodo, kad gyvendami mes ir mokomės empatijos – vis daugiau patiriam, vis daugiau suprantam ir pažįstam kitus.

 Daugiau skaitykite: https://www.delfi.lt/veidai/kinas/kino-rezisierius-vytautas-puidokas-intymumas-ir-isgyvenimai-yra-brangi-dovana-kurios-perdovanoti-negalima-120102706