Filmo pasakojimas nukelia į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Netoli Aušvico, miško glūdumoje gyveno neturtingas medkirtys ir jo žmona. Jų kasdienybę temdė šaltis, badas ir nepriteklius, o vienintelio vaiko mirtis sugniuždė jų sielas ir pavertė gyvenimą nepakeliamu. Tačiau vieną dieną, kai atrodė likimas galutinai nusigręžė, į jų sušalusias širdis pasibeldė viltis.

„Mirties traukinys“ garsiai dūgzdamas link koncentracijos stovyklos, į šaltą sniegą išmeta „krovinį“ - kūdikį. Šis įvykis negrįžtamai pakeičia vargingų žmonių likimus. Pro langą išmesta maža gyvybė – stebuklas ir vilties ženklas, atnešęs šilumą į tamsų moters pasaulį, kuri, nepaisydama gresiančio pavojaus, nusprendžia tapti graudžiai verkiančio kūdikėlio mama.

Parsinešusi namo mažylę moteris susiduria su medkirčio priešiškumu. Apimtas baimės ir prietarų vyras įsitikinęs – šis vaikas „ne toks, kaip mes“, „ji – žydė“, ji viena iš „beširdžių“, kurie mėto savo vaikus... Laikui bėgant mergaitės tyrumas, šypsena ir juokas sušildo medkirčio sielą. Jis supranta, kad mažylės tėvai neturėjo kito pasirinkimo – ji atsidūrė sniege tik dėl didžiulio tėvų pasiaukojimo ir besąlygiškos meilės siekiant apsaugoti savo vaiką nuo baisaus likimo Aušvice.

Netrukus kaimynai ir kaimo valdžia sužino poros paslaptį ir liepia atsikratyti kūdikiu. Šeima susiduria su naujais pavojais, nebegalima pasitikėti  niekuo... Vienas klaidingas žingsnis ar žodis gali atimti viską, kas brangu...

Pagal Jean-Claude Grumberg romaną sukurtas filmas – gražus ir jaudinantis, kupinas nekasdienio žmoniškumo pasakojimas, primenantis pasaką, kur gėris visada yra daug stipresnis už tamsią neapykantą, kur net ir žiauriausiais laikais galima rasti kibirkštėlę vilties.