Režisierius Jafaras Panahi vaidina pats save. Jam draudžiama išvykti iš Irano, todėl apsistojęs pasienio kaimelyje jis jaučiasi esąs arčiau Turkijoje dirbančios filmo kūrybinės komandos. Abiejose sienos pusėse paraleliai vystosi dvi meilės istorijos. Įsimylėjėliams, siekiantiems pabėgti nuo prietarų, tradicijų ir priespaudos, šalių sienos tampa tragiškais spąstais. O jų negandų centre su tokiu pat laisvės troškimu širdyje ir kamera rankose atsidūręs režisierius – sukrėstu liudininku.

„Tai jau penktas Jafaro Panahi filmas nuo tada, kai Irano valdžia uždraudė jam kurti. Genialus jo išradingumas pasakoti istorijas stipriai suvaržytomis sąlygomis nepaliauja stebinti. Šis filmas – tai aukštasis metakino pilotažas, todėl kalbėti apie jį galima be galo. Tačiau šiuo metu išskirčiau vieną dalyką: Panahi sugebėjimas ir drąsa atvirai abejoti net pačiu savimi – savo metodais ir tikslais – yra tai, kas skiria viduje laisvus žmones nuo tų, kurie juos uždaro į kalėjimus.“ (Ignė Smilingytė)