Uogos

Karšta vasaros diena. Virš sodo namelio esančios vyšnios šakos pilnos prisirpusių uogų, linguoja nuo vėjo ir svorio. Pirmosiomis pensijos dienomis gyvenantis tėtis į pagalbą pasikviečia sūnų sode nuskinti vyšnių. Tėtis stengiasi niekur neskubėti, jis nori praleisti kuo daugiau laiko su sūnumi, vyšnias paliekant antrame plane. Dirbdami ir būdami tyloje jiedu supranta, kad per tuos 30 metų kartu neišnaudojo laiko tinkamai. Uogos padeda jiems sugrįžti į pirmuosius savo prisiminus bei pabūti juose kartu ilgiau, tarsi pradėti viską iš naujo.

Po saulės

Prieš dvidešimt metų pigiame Turkijos kurorte Sofi su tėčiu praleido paskutines bendras atostogas. Jaunatviškas, vos 30-ties, Kalumas (Paul Mescal) ir 11-metė Sofi atrodė lyg brolis ir sesuo. Retas, todėl itin brangus laikas kartu buvo pilnas saulėtos melancholijos, mažų nesklandumų, šilumos, smalsumo ir draugystės. Sofi ryškiai prisimena šias atostogas. Ji atkuria tėčio paveikslą, MiniDV juostelėse užfiksuotus įrašus jungdama su išgalvotais bei tikrais atsiminimais, ir bando suprasti žmogų, kurio galbūt nepažinojo.

„Vietomis graudus, vietomis juokingas – turbūt labiausiai aptarinėtas praėjusių metų debiutas dar nepaliko abejingų. Jau iš pirmo kadro matyti, kad tai subtilus ir gyvas kinas, o už jo – stilistiškai susiformavusi režisierė. Tai laiškas į praeitį, kuriuo režisierė tarsi sako savo iki galo nepažintam tėčiui: „Ei, dabar tave geriau jaučiu.“ Atmosfera tokia stipri, kad po filmo jausitės laiką leidę ne kino salėje, o tingioje saulėkaitoje prie žydro baseino su Sofi ir Kalumu.“ (Aistė Račaitytė)